5. Juozapas Marševskis, ( 1827–1874)
Italijos peizažas

Aprašymas

5. Juozapas Marševskis, (Józef Marszewski, 1827–1874)
Italijos peizažas
1870, drb., al., 27 x 42
Sign. AD: Józef Marszewski 70 P.

Juozapas Marševskis (Józef Marszewski, 1827–1874) – tragiško likimo dailininkas, XIX a. laikytas vienu žymiausių peizažistų, bet vėliau beveik pamirštas ir netyrinėtas. Netgi dailininko biografijoje įsitvirtino klaidingi teiginiai, painiojamos datos ir neretai neteisingai nurodoma Varšuva kaip kilmės bei mirties vieta.
Dailininką asmeniškai pažinojęs lenkų tapytojas Wojciechas Gersonas jo atminimui skirtame straipsnyje (Echo Muzyczne, Teatralne i Artystyczne, 1891, nr. 388) nurodo, kad Juozapas Marševskis gimė Vilniuje 1827 m., mirė gimtajame mieste 1874 m. Šiuos duomenis patvirtina ir įrašai Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios metrikų knygose. 1827 m. kovo 2 d. šioje bažnyčioje buvo pakrikštytas Jono ir Klaros Marševskių sūnus Juozapas Kazimieras. Tos pačios bažnyčios dokumentuose randame ir įrašą apie jo mirtį – dailininkas tapytojas Juozapas Marševskis mirė Vilniuje, pamišėlių namuose, 1874 m. kovo 15 d., palaidotas Reformatų kapinėse. W. Gersono teigimu, dailininkui pasimaišė protas netikėtai praradus visas savo lėšas, saugotas viename banke. 1873 m. susirgęs dailininkas nuo tada nebetapė.
J. Marševskio dailės studijos prasidėjo Vilniuje – garsaus peizažisto Vincento Dmachausko privačioje studijoje. 1853–1856 m. studijas tęsė Peterburgo dailės akademijoje, M. Vorobjovo peizažo klasėje, porą kartų apdovanotas sidabro medaliais. Remiamas mecenato Berezovskio iš Ukrainos 1857–1859 m. dailininkas aplankė įvairias Europos šalis, nuo 1858 m. ilgesniam laikui apsistojo Italijoje. 1860 m. grįžo į Vilnių, bet po 1864 m. vėl keliavo po Europą. Pasak Gersono, Marševskis savo drobėse įamžino įvairių šalių kraštovaizdžius – nuo gimtojo Vilniaus ir vaizdingų Trakų, iki Tatrų kalnų ir saulėtų Sardinijos pakrančių. Jo peizažai pasižymėjo gyvomis, stipriomis spalvomis, meistriškai perteiktais atmosferos reiškinių efektais. Privačioje kolekcijoje esantis paveikslas, nutapytas, kaip rodo signatūra, 1870 m., antrosios kelionės po Europą metu. Peizaže pavaizduota Italijos pakrantė, kurią dailininkas tape ne vieną kartą. Privačioje kolekcijoje yra vienas itin panašios kompozicijos peizažas, nutapytas 1869 m.
Klasikinis pietų Italijos peizažas su žavingomis jūros įlankomis, kalnų šlaituose išsimėčiusiais miesteliais, egzotiniais augalais perteikia konkretų, bet kartu ir tipinį kraštovaizdį. Tokius nedidelius peizažus noriai pirko keliautojai, norintys turėti saulėtosios Italijos prisiminimą. Dailininkui pavyko subtiliai perteikti natūralų, o kartu tokį ypatingą šios šalies žavesį, kurį lemia organiška gamtos ir architektūros dermė. Vaizdingais palmių siluetais akcentuodamas artimesnį paveikslo planą su senoviniais statiniais ir vesdamas žiūrovo žvilgsnį link perspektyvą užveriančių kalnagūbrių, dailininkas įtaigiai perteikė šiluma užlietos įlankos mikropasaulio ramybę ir kerinčią tūkstantmete žmonijos istorija alsuojančio žemės kampelio atmosferą.

Dr. (hp) Rūta Janonienė
VDA Dailėtyros instituto