10. Mykolas Elvyras Andriolis (Michał Elwiro Andriolli, 1836–1893)

  Mykolas Elvyras Andriolis (Michał Elwiro Andriolli, 1836–1893)
Konrado Valenrodo mirtis („Štai nuodėmės, mane žūtin palenkę!“), 1884, popierius,
priklijuotas prie medžio lentos, tušas, sidabrinis pieštukas, baltas guašas, 17 × 11.
Signuotas apačioje dešinėje: Andriolli / 1884 (veidrodinis vaizdas)
Vilniuje gimęs italų kilmės dailininkas dar savo gyvenamuoju laiku sulaukė pasaulinės šlovės, buvo aukštai vertinamas kaip tapytojas, piešėjas ir grafikas. 1855–1858 m. M. E. Andriolis studijavo Tapybos ir skulptūros mokykloje Maskvoje ir Peterburgo dailės akademijoje, nuo 1860 m. tobulinosi Šv. Luko akademijoje Romoje.

Už dalyvavimą 1863 m. sukilime nuteistas, bet, pavykus pabėgti iš kalėjimo, keletą metų gyveno emigracijoje – Londone ir Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą 1866 m. vėl buvo suimtas ir ištremtas į Viatką, nuo 1871 m. gavo leidimą apsigyventi Varšuvoje. Tiek gyvendamas Lenkijoje, tiek emigracijoje dailininkas bendradarbiavo su daugeliu leidėjų ir yra laikomas vienu žymiausių XIX a. II pusės literatūros iliustratorių. Raižiniai pagal jo piešinius buvo publikuojami lenkų periodiniuose leidiniuose („Tygodnik Ilustrowany“, „Kłosy“, „Tygodnik Powszechny“, „Biesiada Literacka“, „Wieniec“), taip pat prancūzų, italų ir anglų leidiniuose. Andriolis iliustravo ne vieną literatūros veikalą, ne kartą iliustravo Adomo Mickevičiaus kūrinius, iš kurių plačiausiai žinomos 1879–1882 m. jo sukurtos iliustracijos poemoms „Ponas Tadas“ ir „Konradas Valenrodas“. Kartais Mickevičiaus kūriniai įkvėpdavo jį ne tik iliustracijoms, bet ir atskiriems grafikos lakštams ar piešiniams, kurių dalis buvo publikuota spaudoje. Būtent medžio raižiniai ar kitomis technikomis sukurti grafikos kūriniai dabar sudaro didžiąją Andriolio kūrybinio palikimo dalį.

Autentiški dailininko piešiniai nėra dažni muziejų rinkiniuose, retai jie pasirodo ir meno rinkoje. Iš „Konrado Valenrodo“ tema sukurtų piešinių galima paminėti didelio formato kompozicijas „Alfo pasakojimas Kęstučio dvare“ (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, G 3423) ir „Iš kur grįžta lietuviai“ (1892 m., Varšuvos nacionalinis muziejus, MNW 1106). Piešinys „Konrado Valenrodo mirtis“, dabar esantis privačiame rinkinyje Vilniuje, yra mažo formato ir neabejotinai kurtas specialiai kaip knygos iliustracija – signatūra, įrašyta apversta veidrodiniu būdu, rodo, kad piešinys yra skirtas graviravimui ir atspausdinus turėtų „atsiversti“. Tai vienas gražiausių man žinomų Andriolio ranka sukurtų piešinių Konrado Valenrodo tema. Signatūroje įrašyta 1884 m. data rodo, kad jis sukurtas Paryžiuje, kuriame dailininkas gyveno ir dirbo 1883–1886 m. Piešinio technika būdinga M. E. Andrioliui: piešta tušu, pieštuku, derinant aštrius, plonus štrichus ir švelniai teptuku lietas plokštumas, norimas detales išryškinant sidabriniu pieštuku ir baltu guašu. Tikslios, išraiškingos ir neramios linijos, dramatiški šviesos ir šešėlių kontrastai kuria vidinės įtampos prisodrintą sceną, atliepiančią poetiniu žodžiu Mickevičiaus sukurtą romantinės poemos finalinių scenų nuotaiką.

„Konrado Valenrodo“ tema M. E. Andriolio kūryboje užima ypatingą vietą. Šis Mickevičiaus kūrinys traukė dailininką-sukilėlį paslėptomis prasmėmis, leidžiančiomis alegoriškai susieti poemos pasakojimą su pasipriešinimo kovų realijomis. Plačiai žinomi 1881 m. Varšuvoje M. Klučevskio (Kluczewski) sukurti medžio raižiniai pagal 1880 m. Andriolio piešinius. Vėliau prie šios poemos dailininkas grįžo ne kartą, ieškodamas taikliausio būdo vaizdu išreikšti šiame lietuvių ir prūsų kovas su kryžiuočiais apdainuojančiame kūrinyje poeto sukurtą tragišką pagrindinio herojaus Alfo-Konrado paveikslą. 1882 m. Andriolis kūrė iliustracijas Vladislovo Mickevičiaus rengtam naujam poemos leidimui. 1883 m. Varšuvos savaitraštyje „Tygodnik illustrowany“ nr. 10 (p. 153) buvo publikuotas medžio raižinys pagal M. E. Andriolio piešinį (il. 2), iliustruojantį tą patį poemos epizodą, kaip ir piešinys iš privataus rinkinio (il. 1). Tikslią iliustruojamo teksto vietą nurodo įrašas po raižiniu – „Oto są grzechy mojego żywota!“ („Štai nuodėmės, mane žūtin palenkę“). Tai tiesos atskleidimo scena, kai nusimetęs Konrado kaukę ir trypdamas kojomis kryžiuočių magistro apsiaustą lietuvis Alfas, įvykdęs savo misiją ir klasta sužlugdęs kryžiuočių galybę, užbaigia savo gyvenimo auką išgerdamas nuodų taurę. Nors 1884 m. piešinio (ypač jį „atvertus“ taip, kaip numatyta atspaudus raižinį, il. 1a) ir 1883 m. publikuoto raižinio kompozicijos turi daug bendro, vis dėlto nėra identiškos. Figūros raižinyje užima beveik visą erdvę, todėl kompozicija atrodo perkrauta. Dailininko ieškojimus atspindi ir skirtingi pagrindinių personažų gestai. Pavyzdžiui, Alfas-Konradas piešinyje kardu tarsi smeigia į po kojomis gulintį kryžiuočių magistro apsiaustą, nusitaikęs tiesiai į jo skiriamąjį ženklą – kryžių, o raižinyje jis rodo į tą apsiaustą ranka. Andriolis buvo ypač pamėgęs būtent šią poemos vietą, per kurią galėjo išreikšti ir paslėptas, bet įžvalgiems skaitytojams perprantamas Mickevičiaus veikalo prasmes. Tai atsispindi ir 1884 m. piešinio sukūrimo istorijoje. Pavyko nustatyti, kad piešinys sukurtas kaip iliustracija 1885 m. Peterburge išleistam A. Mickevičiaus kūrinių rusų kalba tomui „Изъ Мицкевича“ (vertė Semionovas, 1885). Palyginus šio reto leidinio iliustraciją su turimu piešiniu (il. 4 ir 3), kompozicijos tapatumas aiškiai matomas. Nedidelis piešinio formatas (17 × 11) atitinka knygos formatą in octavo. „Valenrodo mirtis“ – vienintelė knygą puošianti iliustracija, bet įdomiausia, kad Andriolis ją sukūrė ignoruodamas užsakovo pageidavimus. Knygą išleido Mickevičiaus poezija žavėjęsis rusų senatorius, rašytojas ir vertėjas Nikolajus Semionovas (1823–1904), beje, 1850–1853 m. ėjęs Gubernijos prokuroro pareigas Vilniuje. Už Mickevičiaus kūrinių vertimus 1886 m. Semionovas buvo apdovanotas Rusijos Mokslų akademijos Puškino vardo premija. 1884 m. balandžio 22 d. datuotame knygos baigiamajame žodyje vertėjas detaliai aprašė iliustracijos sukūrimo aplinkybes ir patį piešinį. Užsakydamas iliustraciją Andrioliui vertėjas perpasakojo jam 1827 m. A. Mickevičiaus laišką Gotardui Sobanskiui, kuriame pats poetas apibūdino, kokios iliustracijos norėtų „Konrado Valenrodo“ poemai. Turėjo būti vaizduojama kryžiuočių magistro celė su kailiu užklota lova ir celės centre stovinčiu staliuku, ant kurio matyti du buteliai ir taurė, o kompozicija turėjo vaizduoti momentą, kai Valenrodas, užkluptas į celę staiga įėjusių riterių, meta lyrą ant žemės ir piktas stovi prie stalo, o prieš jį stovi kapelionas, sukryžiuotomis ant krūtinės rankom, ramiu žvilgsniu žiūrintis į didįjį magistrą. Magistro ir kapeliono apranga turėjo būti pavaizduota remiantis Petro Dusburgiečio kronikos titulinio puslapio iliustracija. Semionovas svajojo, kad iliustratorius išpildytų šį paties poeto apibūdintą sumanymą. Buvo surasta minėta Dusburgiečio kronika, iš jos tiksliai perpiešta riterių apranga ir visa tai nusiųsta „žymiam dailininkui Andrioliui, Paryžiuje pakeitusiam garsųjį Gustavą Dore, kad sukurtų piešinį pagal Mickevičiaus idėją“. Andriolio piešinio teko ilgai laukti. 1882 m. pradėti knygos leidybos darbai sustojo.

Tik 1884 m. pradžioje dailininkas atsiuntė piešinį, bet vietoj užsakytos kompozicijos užsakovas išvydo sceną, kai Valenrodas, nuteistas slapto teismo, išgeria nuodų taurę, o į jo celę įeina kaukėti slaptieji teisėjai. Valenrodas, stovintis šalia Albano, juos sutinka su apnuogintu kardu, mindžiodamas ant žemės numestą didžiojo magistro apsiaustą, ir atskleidžia jiems įgyvendintas savo keršto už tėvynę pasekmes, pradėdamas žodžiais: „Štai nuodėmės, mane žūtin palenkę“. Knygos leidėjui nutarus, kad šios finalinės scenos pavaizdavimas neabejotinai tinka poemos iliustravimui, piešinys buvo priimtas, juolab, kad, pasak Semionovo, „jis atliktas meniškai, sukurtas garsaus savo iliustracijomis dailininko, be abejo, gerai suprantančio savo tėvynainio Mickevičiaus kūrybą“. Nors Semionovas dar kreipėsi į Andriolį, klausdamas ar jis vis dėlto nesukurtų dar ir tos užsakytos scenos, tačiau, ilgai negavęs iš dailininko jokio atsakymo, buvo priverstas baigti spausdinti knygą su turima iliustracija (il. 4). Originalus Andriolio piešinys išliko, jis pasiekė mūsų dienas įrėmintas puošniu dvigubu rėmu, liudijančiu, kad savininkas kūrinį aukštai vertino (il. 5). Iš tiesų piešinys žavi atlikimo precizika ir virtuoziškumu, kurio grafinė reprodukcija nepajėgi perteikti.

Prie pamėgtos temos dailininkas dar grįžo ir vėliau. 1889 m. Varšuvoje savo dirbtuvėje jis surengė didžiulio publikos dėmesio sulaukusią parodą, kurioje eksponavo A. Mickevičiaus portretą ir kelis didelius kartonus pagal „Konradą Valenrodą“, tarp jų ir „Valenrodo mirtį“ (il. 6), ne kartą publikuotą XIX a. pabaigoje ir įtrauktą į 1904 m. Varšuvoje išleistą Andriolio kūrinių albumą. Šią kompozicijos versiją labiausiai išgarsino XX a. pradžioje Lvive išleistas atvirukas (il. 7). Lyginant su iliustracija, kurta Semionovo parengtai knygai, matyti, kad pagrindiniai scenos elementai išliko tie patys, bet šiek tiek pakeistos detalės, daugiau dėmesio skirta fonui ir antro plano figūroms.

N. Semionovo knygos iliustracijai skirtas M. E. Andriolio piešinys yra išskirtinai vertingas ne tik kaip originalus ir virtuoziškas žymaus menininko kūrinys, bet ir kaip liudininkas keistos istorijos, siejusios nepriklausomos dvasios dailininką su aukšto rango rusų valdžios pareigūnu, susižavėjusiu A. Mickevičiaus kūryba ir slapta vertusiu jo poeziją į rusų kalbą.

Dr. (hp), akademikė Rūta Janonienė

Aukcione bus galima dalyvauti šiais būdais:

• Tiesiogiai salėje.
• Tiesiogiai stebėti aukciono eigą ir jame dalyvauti per https://onebid.lt/lt platformą.
Katalogas OneBid platformoje:
https://one.bid/en/auction/-/9917
• Telefonu. Aukciono metu, artėjant pasirinktai pozicijai, ARS VIA darbuotojas susisiekia su dalyviu telefonu, teikia informaciją apie dominantį lotą ir siūlo kainą jo vardu.
• Išankstinis užsakymas. Jūs galite palikti išankstinį užsakymą su pažymėta pasirinkta pozicija. Aukciono darbuotojas atliks statymus už jūsų nurodytą poziciją iki nustatyto limito ribos.