Aprašymas
39. Antanas Martinaitis (1939–1986)
Vakaras
1980, kart., al., 56,5 x 70
Sign. KP: įrašas autoriaus ranka.
VAKARO PEIZAŽAS PAGAL ANTANĄ MARTINAITĮ
Antano Martinaičio peizažas „Vakaras“ (1980) sukurtas brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, kai autorius – Antano Gudaičio mokinys – atsispyręs nuo mokytojo diegtos grubokos stilizacijos ir koloristinės tapybos principų, išplėtojo savitą rafinuotą neoekspresionistinę manierą, grįstą improvizacija, aptakia groteskiška stilizacija, tirštu potėpiu ir skambiu raudonai oranžinių dėmių koloritu, paryškintu mėlynais akcentais. Peizažas pasižymi savita „martinaitiška“ struktūra, kai nesudėtingą ir kone schematiško piešinio gamtos fragmentą suminkština vibruojanti tapybinė visuma, formuojama iš įvairaus dydžio sūkuriuojančių potėpių, sukimbančių su motyvų pavidalais. Kompozicija neįmantri ir aiški, jos meninę vertę lemia ne tiek stilizuotas gamtovaizdis, dažnas to laikotarpio lietuvių tapyboje, kiek meistriška ir savita tapysena. Dekoratyvios medžių, dangaus ir žemės plokštumos modeliuojamos tolygiai, kiliminiu principu, neryškinant erdvinės perspektyvos, o tamsus ritmiškas medžių kotūras tarsi karkasas sukabina ir suvaldo spalvinį margumą, suteikia kūriniui raiškumo ir konkretumo. Peizažai užėmė svarbią vietą tapytojo kūryboje, juose jis įprasmino būties pastovumą ir vidinę pilnatvę. Anot Ramintos Jurėnaitės, A. Martinaičio peizažus tik sąlyginai galime vadinti peizažais, nes juose nėra tolių, atstumo, gilesnės erdvės, todėl žvilgsnis intensyviai klaidžioja paveikslo paviršiumi, tyrinėdamas faktūrinį reljefą (R. Jurėnaitė, Antanas Martinaitis, http://www.mmcentras.lt/autoriai/antanas-martinaitis/483). Sodrus „Vakaro“ koloritas ir tiršti potėpiai kuria atmosferos virpėjimo ir šviesos bei šešėlių žaismo įspūdį, suteikia tapybai vidinės ekspresijos, primena, kad emocinė ir prasminė paveikslo įtaiga pasiekta išimtinai tapybinėmis priemonėmis.
Dr. Lijana Natalevičienė
