Aprašymas
33. Juozas Mikėnas (1901–1964)
Poilsis
1943, pop., sangv., 40 x 62,6
Paveikslo eskizas Reprint. Юозас Микенас, М., 1983.
Pagal Kultūros Paveldo Departamento raštą Nr. (8.9.)2-479
Paveikslas priklauso Lietuvos dailės nacionaliniam palikimui, turi istorinę-meninę vertę.
Neleidžiama išvežti iš Lietuvos.
PARYŽIETIŠKOS DVASIOS PROVERŽIS
Juozas Mikėnas – bene ryškiausia lietuvių dailės istorijos figūra, skulptūros klasikas, subrandinęs vadinamąją Mikėno mokyklą, grįstą idealizuotais tipažais ir harmoningos neoklasicistinės formos samprata. Dar Kauno meno mokykloje J. Mikėnas garsėjo kaip geras piešėjas. Studijos Paryžiuje tik sustiprino šiuos įgūdžius. Svajingi kasdienybės motyvai ir poetines alegorijas (tėvynę, taiką, motinystę) įasmeninantys moterų atvaizdai būdingi ne tik jo skulptūroms, bet ir akvarelėms bei piešiniams. „Poilsis“ – vienas tokių, jis reikšmingas kaip svarbiausius J. Mikėno kūrybos principus – harmoningos kompozicijos ir amžinųjų vertybių paieškas – įprasminantis kūrinys. Pasitelkęs pamėgtą valstiečių poilsio gamtoje sceną dailininkas siekia emocinio ir plastinio paveikumo. Formaliai tai daro naudodamas modernizuoto klasicizmo priemones: besiilsinčią porą komponuodamas trikampiu, paryškintu jį supančiais motyvais. Stačiakampyje vos telpančios masyvios, apibendrintos moters ir vyro figūros modeliuojamos stambiomis, nežymiai niuansuotomis plokštumomis, rami epinė nuotaika ir idiliškas vaizdas primena tarpukario Paryžiaus neoklasicistų kūrinius, ypač J. Mikėnui imponavusių Charlesʼo Despiau, Marcelio Gimondʼo kūrybą. J. Mikėnas atsiriboja nuo modernistų pamėgtos ekspresijos, jam būdingas vidinis susimąstymas, naujų kultūrinių klodų (primityvizmo, archajizacijos, formos sintetizmo) įsisavinimas. Net necituodamas tautinių motyvų, jis natūraliai įkūnija nacionalinę pasaulėjautą, perteikia lietuvių liaudies menui būdingą nebanalų paprastumą ir nuoširdumą. Ir visa tai randame J. Mikėno piešinyje „Poilsis“.
Dr. Lijana Natalevičienė
