29. Izaijas Kulvianskis (Issai Kulvianski, 1894–1970)
Peizažas

Aprašymas

29. Izaijas Kulvianskis (Issai Kulvianski, 1894–1970)
Peizažas su karvėmis
1932, drb., al., 62 × 75
Sign. AD: KulWiANSKi
Reprint in: Dr. Jolanta Širkaitė, „Academie de Vilna“, Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915. V., 2017; p., 253″

Izaijas Kulvianskis 1894 m. Jonavoje – 1970 m. Londone
Izaijas Kulvianskis gimė Jonavoje – Lietuvos žydų amatininkų šeimoje. Greičiausiai paskatintas tėvo, kuris vertėsi dailidės amatu, anksti pradėjo piešti. Įdomi detalė, kad tėvas palaikė sūnaus polinkį ir skatino sūnų tobulinti savo talentą. Tai, kad I. Kulvianskio tėvas buvo dailidė, paskatino jaunąjį menininką iš pradžių užsiimti skulptūra.
Atvykęs į Vilnių, 1907 m. jaunasis menininkas pradėjo lankyti žydų amatų mokyklos meno klasę. Mokėsi pas garsaus skulptoriaus Marko Antokolskio sūnėną – Levą Antokolskį. Šiandien išlikę labai nedaug I. Kulvianskio skulptūros kūrinių, kurie ypač geidžiami tarp kolekcininkų. Vienas iš tokių darbų – medinė skulptūra „Rabinas ir mokinys“ iš privačios kolekcijos, sukurta 1909 m. studijų Vilniuje laiku. Savo skulptūroms I. Kulvianskis rinkosi grynai žydišką tematiką ir meistriškai perteikė žydų religinio, dvasinio ir socialinio gyvenimo temas. Vėliau štetlo (žydų miestelio) tematika toliau plėtota jo tapyboje.
Po studijų žydų amatų mokykloje I. Kulvianskis pradėjo lankyti Vilniaus piešimo mokyklą. Čia mokėsi 1910–1912 m. ir susipažino su kitais žydų dailininkais: Chaimu Sutinu, Mišeliu Kikoinu, Pinchu Kremeniu, Emanueliu Mane-Kacu. Deja, iš studijų Vilniuje laikotarpio šeimos archyve išliko vos keli I. Kulvianskio piešiniai.
Nors populiariausia jaunų žydų menininkų studijų kryptis po Vilniaus piešimo mokyklos buvo Paryžius, I. Kulvianskis pasirinko Berlyną. Sunku pasakyti, kokios aplinkybės tai paskatino – asmeninės, šeimos ar mokytojų patarimai. 1912 m. I. Kulvianskis įstojo į Berlyno dailės akademiją. Papildomai mokėsi Maxo Liebermanno ir Hermanno Strucko studijose. Tačiau jau kitais metais (1913) dailininkas išvyko į Paryžių ir apsigyveno Avilyje kartu su savo draugais iš Vilniaus piešimo mokyklos.
Paryžiuje I. Kulvianskis artimai bendravo su M. Šagalu ir Ch. Sutinu. Pirmasis buvo artimas I. Kulvianskiui dėl savo meilės Vitebsko miestui. Panašius jausmus dailininkas jautė savo gimtajai Jonavai, kurios gyventojus, gyvenimo scenas ir miestelio vaizdus tapė. Ch. Sutinas patraukė I. Kulvianskį savo ekspresionistine tapyba. Pasisėmęs idėjų ir trumpai pagyvenęs Paryžiuje, I. Kulvianskis sugrįžo į Berlyną prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią.
Prasidėjus karui, dailininkas buvo pašauktas tarnauti Rusijos kariuomenėje ir pateko į austrų nelaisvę. Būdamas karo belaisviu, I. Kulvianskis toliau sugebėjo kurti. Iš šio laikotarpio išliko keli menininko tapybos darbai, vaizduojantys kareivių gyvenimo scenas.
Laikotarpis po karo iki 1933 m. tapo pačiu sėkmingiausiu dailininko karjeroje. I. Kulvianskis prisijungė prie Berlyno meno avangardo menininkų sąjūdžio „Novembergruppe“. Pastarasis susiformavo po 1918 m. lapkričio revoliucijos Berlyne ir gyvavo iki 1933 m., kai į valdžią atėjo nacionalsocialistai. „Novembergruppe“ subūrė talentingus menininkus: dailininkus, rašytojus, architektus, muzikus. I. Kulvianskis 1924–1929 m. dalyvavo grupės rengiamose parodose. Taip iš Jonavos kilusio dailininko darbai įsiterpė tarp žymių modernistų (tokių kaip El Lissitzky ar Moriz Melzer) meno kūrinių.
I. Kulvianskio kūrybai Berlyne įtaką padarė naujojo daiktiškumo estetika. Ši nauja meno kryptis skelbė naujosios realybės idėjas ir pasisakė prieš abstrakciją mene: kubizmą, fovizmą ir ekspresionizmą. Vis dėlto I. Kulvianskis, nors ir priėmė šią naują meno kryptį, sugebėjo išlikti universalus savo kūryboje ir toliau derindamas skirtingas meno kryptis. Ypač paveikūs XX a. trečiajame dešimtmetyje nutapyti dailininko darbai, vaizduojantys šeimos narius (tėvus, žmoną ir dukrą), žydus ir meistriškai įkomponuotas štetlo scenas.
Išbandęs ir savo kūryboje pritaikęs naujojo meno formas Berlyne, I. Kulvianskis perėjo prie ekspresionistinės tapybos manieros. Būtent tokiu stiliumi nutapytas ir šiame kataloge pristatomas I. Kulvianskio „Peizažas su karvėmis“, nutapytas 1932 m. Iš šio laikotarpio dailininko darbų išliko labai mažai, nes 1933 m. menininkas buvo priverstas skubiai palikti savo studiją Berlyne ir persikelti į Palestiną dėl Vokietijoje prasidėjusių represijų, nukreiptų prieš revoliucionierius ir žydus.
Aptariamo laikotarpio dailininko kūryba persmelkta prisiminimų apie Lietuvą. Tapomi štetlo vaizdai, Lietuvos peizažai, Lietuvos žydų gyvenimo scenos. Gyvendamas moderniame metropolyje, panašiai kaip ir M. Šagalas Paryžiuje, I. Kulvianskis tapė Lietuvos vaizdus. Apie ypatingą dailininko ryšį su Lietuva rašė jo žmona:
„Turėtumėte žinoti, kad Kulvianskis visada buvo ištikimas savo gimtajam miestui, kuriame praleido vaikystę. Pasakojo daugybę istorijų apie savo šeimą, miesto žmones, jų namus, miesto vaizdą ir žmonių gyvenimo būdą. Šioje vietoje jis gavo daug įkvėpimo tolimesniam gyvenimui, kur likimas benublokšdavo. Laikui bėgant, skleidžiantis jo, kaip menininko, talentui savo gimtojo miesto įspūdžius jis išvertė į spalvų ir vaizdinių kalbą“.
Savo kūrybą 1932 m. dailininkas atvežė parodyti lietuviams. Centrinio žydų banko pasažo patalpose birželio 5 d. buvo atidaryta personalinė jo darbų paroda. Iš Berlyno į Kauną buvo atvežti 74 dailės kūriniai (tarp jų greičiausiai ir „Peizažas su karvėmis“), tačiau parodoje dėl vietos stokos eksponuota 50 paveikslų. Apie dailininką ir jo kūrybos pristatymą lietuviams parodos apžvalgininkas atsiliepė tokiais žodžiais:
„Kulvianskis – ekspresijonistas, ilgai gyvenęs užsienyje. Kulvianskio vardas Vokietijoj žinomas. Jis kilo į pirmas jaunų vokiečių dailininkų modernistų eiles. <…> Iš tiesų, mūsų visuomenei, kuri priprato prie saldoko šabloniško impresijonizmo, šito dailininko kūryba atrodys perdaug sunki. Bet ir mums jau laikas pagalvoti apie tai, kas vadinama tikru kūrybos problemų išsprendimu. Kulvianskio darbuose mes randame visa tai, kas vadinama tapyba.
1932 m. nutapytas Peizažas su karvėmis yra iš sėkmingiausio I. Kulvianskio kūrybos laikotarpio. Nutapytas jau susiformavusio ir Vokietijoje gerai žinomo dailininko, kūrinys buvo išsaugotas ir šiandien gali džiuginti meno mylėtojus ir kolekcininkus. Ta aplinkybė, kad „“I. Kulvianskio kūrinių iki emigracijos į Palestiną (1933) išlikę labai mažai, sąsajos su Lietuvos peizažu ir gyvenimu bei apsilankymu Lietuvoje suteikia šiam kūriniui unikalios meno vertybės statusą.“

BIBLIOGRAFIJA
1. Gradinskaitė V., Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose, Vilnius, 2015, p. 128.
2. Gradinskaitė V., Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose, Vilnius, 2015, p. 128.
3. Beteiligung von Künstler*innen und Architekt*innen an Ausstellungen der Novembergruppe 1919 – 1932. Version: 4.1 Stand: 23. März 2021: 4. https://berlinischegalerie.de/assets/bilder/Sammlung/K%C3%BCnstler_innen-Archive/Findmittel/berlinische-galerie_beteiligung-an-ausstellungen-der-novembergruppe-1919-1932.pdf [žiūrėta 2022 04 19].
5. Banys E., „Lapkričio nusikaltėlis“. Issai Kulvianskiui – 115 // Nemunas, 2007 06 21, p. 8.
6. Visas jo gyvenimas buvo paaukotas menui. Ješajahu Kulvianski (Isajus Kulvianskis). Iš originalo kalbos vertė Džeroldas Landau // Jonava ant Vilijos krantų. Sunaikintos Jonavos žydų bendruomenės atminimui, Tel Avivas, 1972. Vertimas į lietuvių kalbą: https://jonavosmuziejus.lt/wp-content/uploads/2017/12/Jonavos-%C5%BEyd%C5%B3-atsiminim%C5%B3-knyga_atnaujinta.pdf
7. Dailin. Kulvianskio paroda. N. A., Naujoji romuva, 1932, Nr. 25, p. 595.